Dažnai sau mėgstu rašyti dešimtukus už šypseną veide, išgyventą sielvartą, o kartais rašau už stiprybę išlikti.
Šiandien rašau sau dešimtuką už velniukus akyse.
Pašėlusiai trokštu audros.. :)

Praeitis

Velniop ją.
Negaliu pakęsti, kai ji grįžta pas mane neperspėjus.
Dabar jauciu kaip ji verda kiekvienoje mano kūno ląstelėje. Velniai rautų..

Ežy, kad dabar tave šikantį sutrauktų. Nuoširdžiai, vaikeli, nuoširdžiai tikiuosi, kad kadanors tu pajausi tą kartumą burnoj. Tiek laiko praėjo, o mano kūnas dar to šlykštaus išdavystės jausmo nepamiršo..



Keršijau joms. Leisdama vyrams svaigti vien nuo minčių apie mane, nuo mano kvepalų aromato, nuo prisilietimų, žvilgsnio... Svaigti ir kankintis. Kuo ilgiau ir beprasmiškiau, tuo geriau. Atsiprašau, bet man tai pavyko. Jaučiausi atkeršijusi pasauliui, o svarbiausia, tam, dėl kurio tas tyras Meilės pasaulis man sugriuvo..

Bet dabar aš ne viena, ir pats laikas išmokti pasitikėti žmonėmis..
Laikas praeitį atrišti nuo dabarties. .

Kovo dvidešimta

Šiandien jaučiuosi tarsi labai trapi membrana – tereikia tik menko prisilietimo ir rodos pratrūksiu.
Atsistoju, užsimetu ant peties rankinę, stumtelėjusi sunkias duris tylomis pasiekiu artimiausią išėjimą iš čia. Nieko nenoriu matyti.
Lengviau atsikvepiu užsivėrus lifto durims. Stoviu tyrinėdama plieninę sieną. Nedrįstu galvoti, bet trokštu, kad šitos durys užstrigtų, niekas nepastebėtų, likčiau čia sėdėti kažkur vidury pastato, su vaizdu pro stiklinę sieną į miestą, bet atitverta, paslėpta. Įkvėpus išeinu į gatvę, ir stengiuosi kuo greičiau įsimaišyti į žmonių minią.
Eidama galvoju apie tuščią kaimo kelią per pievas, siūruojančias smilgas, šylantį orą. Eidama galėčiau verkti, juoktis, dainuoti, kalbėtis – niekas nematys ir negirdės, nesulauksiu klausimų, atsakymų, žvilgsnių. Galėčiau tiesiog parkristi iš nuovargio ir užmigti.
Įdomu, ką žmonės galvoja, matydami mano stiklines, užsigalvojusias akis.. Gal ir kojas dėlioju kažkaip ne taip?

Kartais atrodo, kad šuo mane labiau supranta nei žmogus. Žinai, sakau šuniui, bijau žmonių. Jis šokteli priekinėmis letenomis man ant kelių ir tvirtai įremia drėgną nosį man į skruostą.

Sėdu į mašiną ir pilnomis miesto gatvėmis pagaliau pasiekiu tuščią smėlio jūrą.
Lengvu kūno judesiu pritupiu ant smėlio. Visiškai viena, besikalbėdama su jūra.
Viduje švelnus drebulys, lyg siela klaidžiotų apsivilkusi pavasarinį paltuką viduržiemį. Ir tarsi geltų tūkstančiai bičių.
Priglaudžiu nebylias lūpas prie smėlio ir klausausi..
Kaip tolumoje plaukiančių laivų inkarai, stiebai, kitos paskendusios sielos ir jūra taria jo vardą. Po skiemenį, po raidę..
Ten jo pasaulis. Jo laikas. Jo erdvės. Ir kitas jo gyvenimas..
Žinau, kad jis vis dar gyvena ten. Kur paskutinį kartą matėmės..

Šiandien manęs klausė, ar dažnai sakau "MYLIU"..

tada, kai aš jaučiu kaip Jis giliai kvepuoja man į ausytę prieš užmigdamas, aš sakau jam MYLIU..
tada, kai jis darbe gavęs laisvą minutę parašo ar paskambina man, paklausdamas kaip aš, sakau MYLIU..
Kai Jis vairuodamas mašiną, ar eidamas tiesiog šalia, su šypsena žiūri į mane ( Tai jis daro ypač žaviai.. ), aš jam sakau MYLIU.. :)
Tada, kai prabundu nuo jo pirštukų teptenimo mano nugaryte, sakau MYLIU Tave..
Kai jis pirkdamas vakarienę nepamiršta, ką labiausiai mėgstu ir aš, sakau Jam MYLIU.
Kai jis vakare kviečia valytis dantukų kartu, sakau jam MYLIU..
..tada, kai žiūriu į jį ir užplūsta patys šilčiausi jausmai,
aš sakau Jam MYLIU..

Apie gėles kurias myliu?

Norėčiau paragauti gervuogių.. didelėmis kekėmis..
pasinerti į žemuoginį sniegą kvepiantį mandarinais..
perbėgti per medumi prisisunkusį dobilų rūką... miela kaip..
O kada paskutiną kartą ragavai meilės?.. Prisimeni tą šiltą aromatą? Toki švelnų ir svaigiai saldų?
Mmmmm... sirupo skonio...
Kalijos man primena ta saldų, tirštą sirupą..