... ... ...

Priglaudžiau nebylias lūpas prie smėlio ir klausiausi... Kaip tolumoje plaukiančių laivų inkarai, stiebai, paskendusios sielos ir jūra taria mano vardą.. Septynios bangos sugrįžo iš jūros ir prigulė ant kranto.. Delnuose – smėlis. Abi saujos lietėsi kaip du laikai – praeities ir ateities. Tik dabarties neįžvelgiau..

Kartais atrodo, kad vilties nebėra..


Kai išgirsti be galo seną dainą, ji visad būna labai graži..

Kai pamatai ką nors bjaurų išorėje, tas būtinai būna gražus viduje.

Kai atrodo, jog praradai viską, atsiranda tas, kuris parodo, jog dar kažką turi, kažką tokio, kas brangiausia iš visų. Visad atsiranda bent vienas, kuris parodo, jog neapykantos nėra, jog ji tokia laikina...
Kada manai, jog viskas yra taip trapu ir laikina, tau yra parodoma, kad amžina irgi yra.

Atrodo, jog visada kas nors buvo šalia. Nes pasaulis taip sudėliotas. Pasaulis be dviejų asmenų greta yra niekas. Pasaulis be tavęs ir manęs irgi niekas. Jam reikia visų.
Pasaulis be saulės ir vandens... Įsivaizduok. Pasaulis be medžių. Pasaulis be žolės. Arba be upių..
Įsivaizduok žiemą be sniego ar pavasarį be gėlių.. Rudenį be lapų... Kaip nemalonu. Kai keliesi pirmąjį žiemos rytą - lauki sniego. Gali sakyti, jog ne, bet širdyje juk lauki?
Ne ką mažiau lauki pirmosios pūgos ir didžiulių pusnų prie durų.
Lauki neišbrendamos sniego krūvos kelkraštyje ir kažkieno sulipdyto besmegenio tau po langais..