Šaltas vakaras po anklode ir vilnonėmis kojinėmis.

Kaip keista, kad ir vėl Jo skambučių sulaukiu tada, kai esu viena.. kai jaučiu tuštumą..

Prieš suskambant telefonui, kurį laiką visada jaučiu švelnų jaudulį. Tokį šiltą..

The calling.. Pakeliu ragelį ir ta pati jauki tyla.

- Tu ir vėl šypsaisi.

(Niekaip nesuprantu, kaip tu girdi mano šypseną?)

Prisimenu, kaip jis mane mokė klausytis tylos, kalbėti tyla, jausti, paliesti ją. Ji visada tokia šilta, kai supranti jos kalbą.. O gal tik Jo tyla tokia?

Nebegaliu šiandien tylėti.. Noriu laiką atsukti atgal, girdi?? kad dar sekundę, minutę, galėčiau pasimėgauti tuo jaukumu.. ir tais šiltais vakarais pievoje, žiūrint į miegantį mėnulį (ir laukiant kol praskris koks neatpažintas objektas) .. :) Tai buvo taip seniai..

Žinai, man niekada nereikėjo prašyti, kad priskintum pievoj gėlių, ar palaikytum mane už rankos kai man skauda giliai. Ar man tektų prašyti dabar?