Only to myself

Dėl to sustojusio laiko... kuris tvinksi mano smilkiniuose..

Tie pro akis lekiantys automobiliai, ant kurių apsnigtų stogų pirštais išpiešta mano moralė...

Už stiklo lėtai besisukančios snaigės primena beprotybę, kuri sustingo taip ir nespėjusi pasiekti žemės.

Įkvėpiu. Ir jaučiu gyvenanti kažką.. Visi tai vadina gyvenimu. Tikriausiai jie teisūs. Ir aš taip vadinu...

Akys, kuriose žiba tai, ko aš taip ilgai ieškojau daugybėje žmonių… Jos dabar žiūri į mane. Tas žvilgsnis atsimuša į mano sąžinės balsą, kuris įkyriai išsireikalauja iš manęs to, kas priklauso man. Bet ei.. ten nėra spalvų.. Vėjo.. Juoko..

Aš taip laukiau sniego, o jis pradėjo kristi per vėlai...

Linkėjimai..

Šiemet sulaukiau daug gražių, spalvotų... juokingų :) linkėjimų. Bet labiausiai įsiminė šis vienas..

Žinau, kad tavo spinta prikimšta drabužių, ir net mačiau kad ji jau neužsidaro. Bet iš visų, kuriuos užsivelki, svarbiausia yra tavo veido išraiška. Ji viską pasakanti, patikėk manim. Ir jei kas nors įsidėmi ne tavo šypseną, o kostiumėlį, vadinasi per mažai šypsojaisi. Linkiu kad ta šypsena ir velniukai akyse ir kitais metais gyventų visada kartu..

Įkeliu ši linkėjimą čia, kad liudesio akimirka nepamirščiau ką turiu daryti.. :)

Džiaugiuosi praėjusiais metais. Tiek daug žmonių sutikau.. Tiek daug iš jų išmokau. Ir tiek daug apie save sužinojau.

Tik dabar, vaikštant prie jūros, aš išmokau išgirsti jos muziką, kurios klausytis išmokė žmogus, kurio mes netekom. Tai fantastika! Tik dabar supratau, kaip svarbu išmokti klausytis tų, kurie tave supa, tekančio vandens, tarp pirštų byrančio smėlio, sunkiai linguojančių medžių, tylios mėnesienos.. Ir dar šiemet nepamiršau pamokos, už kurią vis dar skaudžiai moku nuo drebulio pamėlusiais liūdesio pinigais. Jei ką nori pasakyti žmogui svarbaus, ar tai ką jauti, netylėk. Išdrįsk. Pasakyk. Padaryk tai garsiai. Nes vėliau gali ir nespėti ištarti šių žodžių. Aš nesuspėjau to padaryti prieš 5 metus, o dar skauda iki šiol..

Išmokau nusispjauti į mažas ir dideles smulkmenas, kurios gali sugadinti tau dieną. Visa tai, kas tau gadina dieną yra niekalai. Ir niekas jiems dar nedavė teisės to daryti!!
Tau tada tereikia nusispjauti ir tiesiog garsiai nusijuokti :) Taip garsiai, kad tuos nemalonumus pačius kakojančius sutrauktų ir jie patys pradėtų raudoti.. O tu turi toliau vytis savo svajones, tikslus, draugus.. Ir tam niekas neturi teisės trukdyti..

Dabar jau nebebijau mašinų.. :) Visam laikui išgydžiau baimę motociklams, ir šiemet pagaliau jau be psichologinio skausmo, ir net neužsimerkus galėjau mėgautis vaizdu. Tiesa, sakė jog vis dar klykiu garsiau už gaisrinės sireną :)) Bet aij..

Išmokau ne tik klausytis vėjo, jūros, tylos, bet ir vėl mėgautis muzika.. šokti, šėlti ir gyventi joje. Tai išmokau visai neseniai..
Pagaliau supratau, ką reiškia mylėti, linkėti viso ko geriausio žmogui, ir gyventi su žinojimu, kad negali jo turėti šalia..

Džiaugiuosi pažinusi visus šiuos sutiktus žmogelius, net ir tuos, kuriuos dabar su mielu noru aplenkiu gatvėje, ar nusuku akis sutikus parduotuvėje. Atleisti išmokau seniai. Bet dar tebesimokau NEkeršyti..

Ir dar kiek daug turiu išmokti ateinančiais metais..
Pirmoji sąraše: kantrybė. Privalau jos išmokti darbe. Važiuojant mašina. Klausantis radijos. Stovint eilėje. Laukiant kol prisnigs. Kol ateis pavasaris. Laukiant kol pražys mano vienintelis kaktusas ant palangės. Tempiant šunį iš kiemo :)
Laukiant kol išsipildys svajonės.
Ir svarbiausia, kantrybės klausant savo širdies..