Apie šventvagišką tylą ir žodžius..

Būna taip.. kad ir kokie gražūs žodžiai bebūtų, kaip jie besistengtų nešti žinią, kaip jie besistengtų būti gražiais, svarbiais, kandžiais ar net mylinčiais... jų – žodžių, pasidaro gaila, nes jie niekada nepasakys to, ką norėta pasakyti. Pasidaro pikta, nes jie – žodžiai, yra tokie lėkšti... galima juos niekinti, dėl jų ginčytis ar nuolankiai, nuleidus galvą, atsargiai sakyti – taip, taip, viskas tiesa... tada visa tai tampa nereikšminga..

Ir būna taip, kad pradedi trokšti, jog visi pasaulio žodžiai dingtų ir net nesistengtų sakyti, nė nebandytų artintis prie to jausmo ir jį gadinti, nes viskas aišku ir be žodžių...

O kartais dar būna kitas rytas, kai tu perskaitai žodžius... ir dėkoji Jiems, jog rado tave..

O dar būna taip.. kad rytą prabundi su deginančiu noru girdėti žodžius. Nepertraukiamus. Didelius. Tik žodžius. Ir tuo metu nieko daugiau nenori matyti..