Only to myself

Dėl to sustojusio laiko... kuris tvinksi mano smilkiniuose..

Tie pro akis lekiantys automobiliai, ant kurių apsnigtų stogų pirštais išpiešta mano moralė...

Už stiklo lėtai besisukančios snaigės primena beprotybę, kuri sustingo taip ir nespėjusi pasiekti žemės.

Įkvėpiu. Ir jaučiu gyvenanti kažką.. Visi tai vadina gyvenimu. Tikriausiai jie teisūs. Ir aš taip vadinu...

Akys, kuriose žiba tai, ko aš taip ilgai ieškojau daugybėje žmonių… Jos dabar žiūri į mane. Tas žvilgsnis atsimuša į mano sąžinės balsą, kuris įkyriai išsireikalauja iš manęs to, kas priklauso man. Bet ei.. ten nėra spalvų.. Vėjo.. Juoko..

Aš taip laukiau sniego, o jis pradėjo kristi per vėlai...