Ruduo mano delnuose

Jaučiu didžiulį troškulį. Naujų emocijų. Erdvių. Jausmų. Vaidmens. Potyrių. Gyvybės akyse ir pirštų galiukuose..  

Pasiilgau šiurpuliukų ant nugaros, kurie išdavikiškai bėgioja tomis pilnatvės perpildytomis minutėmis! 

Tirpinu liūdesį rudenyje lyg kavą karštame vandenyje ir tyliai svajoju apie pilnatvę  delnuose..

 

... ... ...

Priglaudžiau nebylias lūpas prie smėlio ir klausiausi... Kaip tolumoje plaukiančių laivų inkarai, stiebai, paskendusios sielos ir jūra taria mano vardą.. Septynios bangos sugrįžo iš jūros ir prigulė ant kranto.. Delnuose – smėlis. Abi saujos lietėsi kaip du laikai – praeities ir ateities. Tik dabarties neįžvelgiau..

Kartais atrodo, kad vilties nebėra..


Kai išgirsti be galo seną dainą, ji visad būna labai graži..

Kai pamatai ką nors bjaurų išorėje, tas būtinai būna gražus viduje.

Kai atrodo, jog praradai viską, atsiranda tas, kuris parodo, jog dar kažką turi, kažką tokio, kas brangiausia iš visų. Visad atsiranda bent vienas, kuris parodo, jog neapykantos nėra, jog ji tokia laikina...
Kada manai, jog viskas yra taip trapu ir laikina, tau yra parodoma, kad amžina irgi yra.

Atrodo, jog visada kas nors buvo šalia. Nes pasaulis taip sudėliotas. Pasaulis be dviejų asmenų greta yra niekas. Pasaulis be tavęs ir manęs irgi niekas. Jam reikia visų.
Pasaulis be saulės ir vandens... Įsivaizduok. Pasaulis be medžių. Pasaulis be žolės. Arba be upių..
Įsivaizduok žiemą be sniego ar pavasarį be gėlių.. Rudenį be lapų... Kaip nemalonu. Kai keliesi pirmąjį žiemos rytą - lauki sniego. Gali sakyti, jog ne, bet širdyje juk lauki?
Ne ką mažiau lauki pirmosios pūgos ir didžiulių pusnų prie durų.
Lauki neišbrendamos sniego krūvos kelkraštyje ir kažkieno sulipdyto besmegenio tau po langais..

Sveikink mane su Gimimo diena tada, kai Tavo sirdyje užgimsiu..

Tada bus ir tavo gimimo diena..

Apie šventvagišką tylą ir žodžius..

Būna taip.. kad ir kokie gražūs žodžiai bebūtų, kaip jie besistengtų nešti žinią, kaip jie besistengtų būti gražiais, svarbiais, kandžiais ar net mylinčiais... jų – žodžių, pasidaro gaila, nes jie niekada nepasakys to, ką norėta pasakyti. Pasidaro pikta, nes jie – žodžiai, yra tokie lėkšti... galima juos niekinti, dėl jų ginčytis ar nuolankiai, nuleidus galvą, atsargiai sakyti – taip, taip, viskas tiesa... tada visa tai tampa nereikšminga..

Ir būna taip, kad pradedi trokšti, jog visi pasaulio žodžiai dingtų ir net nesistengtų sakyti, nė nebandytų artintis prie to jausmo ir jį gadinti, nes viskas aišku ir be žodžių...

O kartais dar būna kitas rytas, kai tu perskaitai žodžius... ir dėkoji Jiems, jog rado tave..

O dar būna taip.. kad rytą prabundi su deginančiu noru girdėti žodžius. Nepertraukiamus. Didelius. Tik žodžius. Ir tuo metu nieko daugiau nenori matyti..

Myliu tave, iki pirštų galiukų..

Paskutiniu metu tikrai jaučiu tokią šilumą viduje..

bet vistiek dar vaidinu drebanti..

Gal iš baimės?

Tik nežinau, ko labiau bijoti: ar kad viskas ims vieną dieną ir sugrius, ar kad ims viskas, taip ir išsipildys, kaip kad svajojau..

Jaučiu kaip blizga mano akys, žiūrėdamos i Tavąjį siluetą greta.. Kaip šoka velniukai akyse prisiminus tavo šypseną.. Net vėjas mano delnuose neišpūs iš manęs to, kaip jaučiuosi dabar. Kaip auga mano siela, jausdama tavąją šalia..

Jau užuodžiu besibaigiančią vasarą. Velniškai pasiilgau kvepiančių, rausvai gelsvų lapų, švelnaus šaltuko ir, duokdie, sauso oro..

Sako - slyvos buna rudens pranašės. Mano rudens pranašė - sielos šiluma ir auksu spindinčios akys..

Delfi apie Tikrą Moterį

Jeigu gyvenate per lėtai, jūs netenkate supratimo, kas yra gyvenimas.

Jeigu gyvenate per greitai, jūs nespėjate pajausti gyvenimo..

Tikra moteris tai puikiai žino ir jaučia, todėl gyvena atitinkamu gyvenimo tempu. Ji vengia kraštutinumų: nedrybso tingiai ant sofos, bet ir skubėdama nesiverčia per galvą..

Ji nesako ,,taip“, jeigu jos širdis sako ,,ne“. Ji visuomet klauso savęs ir pasitiki savo jausmais..

Tegul kitos pasižymi reiklingose skiltyse: ištekėjo – neištekėjo, normali – nenormali, viena – ne viena, vieniša – nevieniša, kaip pas visas – ne kaip pas visas... Tikra moteris gyvena gyvenimą, turėdama savo orientyrus, pati juos susigalvoja ir pati juos įvykdo. Jeigu jos tikslai nėra panašūs į daugumai priimtinus standartus, tai ją nelabai jaudina. Ji leidžia kitiems žmonėms save vertinti, taip, kaip jiems to norisi. Taigi, misija ,,patikti visiems“ atrodo kvaila ir visiškai neišpildoma. Tikra moteris dirba sau, o ne todėl, kad ją įvertintų kiti. Ji tai daro iš meilės sau..

Tikra moteris pasikliauja ne jėga, o lankstumu. Kliūtys jai – ne priešas, o rebusas, kurį reikia išspręsti. Ji žino, kad bet kokia situacija turi ne tik sudėtingą, bet ir lengvesnį sprendimą. Ji sugeba savo veiksmams tinkamai pasirinkti tinkamą vietą tinkamu laiku..

Žiūrint į ją, nepasakysi, kad ji gyvena dirbdama dieną ir naktį, skalbia, plauna, tvarko, rūpinasi vyru ir vaikais. Niekuomet nepagalvosi, kad ji pervargo, darydama remontą ar statydama vasarnamį. Net ir tuomet, kai jai tenka didelis krūvis, tikra moteris suranda laiko, kad pailsėtų ir pasirūpintų savo išvaizda. . :)

Savo vienatvės laikotarpius, jeigu tokie pasitaiko jos gyvenime, tikra moteris labai vertina. Ji nesistengia į savo gyvenimą įtraukti atsitiktinių pažįstamų arba vyrų, kad neliktų vieniša. Būti vienumoje su savimi – tai puiku. Tai pats geriausias laikas atsigauti, užpildyti savo gyvenimą ramybe ir įsigilinti į save. Tikra moteris yra įdomi pačia savastimi ir naudojasi vienatve su pasimėgavimu..

***

Būti tikra moterimi tai jokia varginanti užduotis, tai privilegija. Tai oficialus leidimas ugdyti savyje moteriškumą, jausmingumą, emocijas, pažinti save kūne, aprangoje, jausmuose ir mintyse..

Norėčiau kad dabar pūstų vakarų vėjas.. atneštų pievą žydinčią rugiagėlėmis ir kvepiančią kaštonais.. Pamiršau, koks jausmas, kai širdis virpa iš netikėtumo.

Apie savo tikėjimą.

Kai negauni tai, ko tikiesi, jautiesi išduotas, tiesa?
Savo tikslų, erdvės.. aplinkinių žmonių, kurie buvo sukabinti į tavo tikėjimą.
Velniai rautų, tai sunkiau nei būti apgautai artimo artimo žmogaus.. tada tiesiog stengiesi pamiršti melą.. O juk čia gyveni toje pačioje sriuboje ir griaužiesi, galvoji, ką darai ne taip, kur ne ten palikai savo tapkes, ar laiku nenuėmei uždangos nuo scenos..

Ne visada kalbėti yra lengviau nei tylėti.. Gal šiandien išeiti būtų lengviau?