Tylios mintys

Suskambo telefonas seniai girdėta melodija. Kodėl šįvakar?

Jis man kartais paskambina ir niekada netyli. Nors nepasako ir daug.
Nežinau kaip, tačiau balansas tarp tylos ir žodžių išlaikomas stebėtinai tiksliai.
Jau išmokau jo pauzėse jausti šypseną ar liūdesio grimasą.
Labiausiai jis man patinka liūdintis – primena keistą nuskriausto vaiko ir senolio mišinį.
Toks surauktas surauktas veidas, o akys – lyg seno nuvargusio vilko, kuris nebeturi nei jėgų, nei noro bijoti.

- Jo (šypsenos pauzė) norėčiau pamatyt.

Jaučiu, jog ilgėdamasis jis niekada nededa skyrybos ženklų.
Padėjusi ragelį mintimis vis bandau įterpti kablelį ar tašką tarp žodžių.
Niekada nepavyksta. Ir visai nesvarbu, jų būta trijų ar trisdešimties. Visi žodžiai tiesiog pernelyg pilni.

- Gražina, atvažiuok .

Tai tardamas jis turbūt jau žino, jog aš neatvažiuosiu.
Galbūt, jei turėčiau ne tokias ilgas blakstienas, sėsčiau ant kurio nors ratuoto katino ir važiuočiau.

- Lauksiu.

Man įdomus tik vienas dalykas: kaip jis girdi manąją pauzę.
Juk jam paskambinus aš visada tyliu.