Apie dovanas...

Pasaulyje vilnijančią ekonominę krizę galėčiau, visgi, traktuoti kaip potvynį tolimoje ir negyvenamoje saloje (visiskai neidomu ir tolima), jei ne šventės, per kurias visuotinai priimta dovanoti dovanas. Daug dovanų. Draugams, pažįstamiems, ir šiaip, su reikalu (ar be jo) šiemet sutiktiems piliečiams..
Krizė šiemet Kalėdmety moko išradingumo.
Nesvarbu, kaip bepavadinsi tą fantaziją, kurią tiesiog privalai panaudoti, kad sausio antrąją dar liktų finansų grikiams.
Patarimas, prieš didžiąsias šventes sumažinti draugų skaičių - nemanau, kad tinkamas. Reikia prisiminti, kad ir į tavo kišenę atėjus krizei, gali prireikti jūjų pagalbos, ar duonos papenčio.

Idealiausia, jei užtektų susitarti draugiškai - kolektyviškai, nieko niekam nedovanoti. Bet tik pabandykit susitarti su kolegėmis, kurios ir po tokių susitarimų bruka tau maišelį su šokoladinėmis eglutėmis ir tikrai žada surūgti, jeigu tu nepadarysi to paties.
Tad visgi. Sukaupiau kelis litukus, iškrauščiau visus savo fantazijos likučius, visas dėžutes pilnas gražių ir mielų smulkmenų, iš kurių dar būtų galima padaryti kažką mielo savo rankomis. Ir kagi, darban! :)

Mamai ir tėčiui jau rezervavau bilietus į Muzikinį teatrą. Žinau kad tai bus lašas jūroje, nes jie, berods, kitiems metams turi abonimentinius bilietus, bet, mielieji, dovanoti mamai plaukų džiovintuvo, garbanotuvo, tiesintuvo ir dar kokio tai -uvo viename, kurio ji taip trokšta sugriuvus senąjam, tikrai ne mano kišenei. Tegu tuo pasirūpina jos mieliausiasis vyras.

Ieskodama dovanos vyriausiajam bratkai pasinaudojau knygu klubo kortele. Radau jam puikią knygą - "Pamiršau ištekėti už savo svajonių moters". Kažkas juk turi jam tai pasakyti.

Aikštingąjai brolienei nupirkau naujus peroksidinius plaukų dažus (nors Blondinė, tai ne plaukų spalva. Gal todėl niekas nebetiki kad natūroje ji šatenė) ir dulkių skudurėlį. Tai vienintelis daiktas namuose, kuriuo ji moka naudotis pagal paskirtį.

Savo nepakartojamai močiutei, kuri vis dar Ugnis pas mus, surišau sagę. Nepamirškim rankų darbo dovanėlės pačios šilčiausios ir pigiausios :), iškrapšiusi visas savo smagias papuošalų, rankdarbių dėžutes - surezgiau visai neblogą sagę.

Savo kolegėms prigaminau daug molinių širdelių su Rafaelio angelais . Tegu pagaliau rūpinasi savo širdies reikalais, o ne mano buvusiuoju :)

Bet savo mylimiausiąjam ofiso kaimynui, kuris kasryt nuo savo darbo stalo (už stiklinės sienos) mirkteli man, pakeldamas puodelį kavos ir pasisveikindamas "Labu rytu", padovanosiu, taip! būtent, puodelį :) Savo stalčiuje radau stebuklingą pieštuką, kuris stebuklingai piešia ant stiklo. Išpiešiu jam ką nors. Bingo! Šiandien el.paštu iš jo gavau frazę " Gyvenimas - baisus, gerai, kad atlyginimas juokingas" :) Šypsena ir rytinis kavos puodelis - puiki dienos pradžia.

Firmos buhalterei būtinai įteiksiu bene sensacingiausią šių laikų išradimą - klimaksinius sindromus lengvinančių tabletyčių pakuotę. Kasdien geriant šias tabletes greičiau skaidosi hormonų kamsčiai, retėja neprognozuojami klyksmai (kurie psichiškai veikia visus aplinkinius 15 metrų spinduliu) ir kiti PriešMenstruaciniai Sindromai, kurie kartojasi dažniau nei kartą per menesį.

Lengvai išprotėjusiam savo jaunėliui broliui iki kalėdų privalau dar suorganizuoti kelis pasimatymus. Jis niekaip neapsisprendžia. Turiu jam padėti dar ir dėl to jog jis kiekvieną savaitgalį leidžia su savo šuva ir tokiais pat, senbernyste prakvipusiais, kolegomis. Negaliu žiūrėti. Laikas ir jam pasirūpinti mūsų giminės tęstinumu. Velniškai atsakingas reikalas.

Mano beveik asmeniniam ofiso sargui suveikiau pirmajį lietuvišką PLAYBOY žurnalą. Pagaliau išsipildys žmogaus gyvenimo svajonė. Įsivaizduojat, kad būna dar tokių fėjų, kurios baudžia savo vyrus vien už žvilgsnį, mestą į tik vyrams skirtų žurnalų lentyną? Vargšas vyrukas.

Užknisančiai savo tetulytei padovanosiu puzzle iš 5 000 detalių, kad turėtų kuo užsiimti ir nebezystų su savo klausimų trejetuku: "Kaip tavo draugas gyvena?", "Kur atostogausi?" ir "Kada PAGALIAU ištekėsi?" (Tetule, tas draugas man nebedraugas jau seniai, niekur neskrisiu atostogauti nes nekenčiu lėktuvų, o kada tekėsiu, apie tai tu vistiek sužinosi, kad ir kaip aš stengčiausi nutylėti). Nervina. Nu itin.

Žiemai nusprendžiau padovanoti hermetišką indą ledukams. Žadėjom su kaimynu, iš trečio aukšto susimesti. Šįkart iš savanaudiškų paskatų (nors manau šiemet ir pati Žiema jaučiasi nekaip dėl to). SNIEGO REIKIA. Kalnas, nuo kurio linoliaumo gabalai po mano užpakaliu, gerai čiuožia, akis bado :)

Iškart norėčiau pasirūpinti ir saule. Kuri vis rečiau į mūsų kraštus užsuka. Nupirkiu jai baterijas. Kiškio :) Kad nenustotų šviesti. Kad pavasaris būtų gražus ir vasara šilta, o aplink - daugybė laimingų, neburbančių žmonių.

Jau žinau, kad draugo panai Kalėdų senis atneš spąstukus, kad savo liežuvį dažniau prikąstų, nes kitaip susišnekėti su tomis, kurios mėgta sūrį ir kurioms smegeninės vingiai šviesėja ir be peroksidinių plaukų dažų - neįmanoma. Bus ramios ir gražios šventės.

Dovana bosui. Ko gali norėti naujame Žaliojo slėnio name įsikūręs, gražutėlį Mercedes ML 420 vairuojantis, tris kartus per metus atostogaujantis ir du vaikus su "ledine" žmona auginantis vyras? Atsakymas: medžio. Namą jau pastatė, vaikai šiais laikais auga patys arba augina auklės, o va medis dar nepasodintas. Bet sodininkai sako, jei žiemą sodini medžius, tai jau geriau iškart juos krosnin mesti - bent naudos bus. Tad dovanosiu puskilograminį raminančios melisų arbatos, nes nuo to laiko, kai Lietuvos rytas išspausdino pirmąją skambią frazę su žodžiu "krizė", jo normalios veido spalvos as nebemaciau. Vadinasi, keliauju į vaistinę..

Ir pats nemaloniausias darbas bus atliktas :)