Keistadienis

Kartais aš taip stengiuosi pabėgti. Bėgti toli. Dažniausiai taip aš bandau pavyti laiką. Mintį. Saulę. Dieną. Horizontą.
Jie greitesni už mane, o aš dar neišmokau skristi. Bet aš pasiduoti neketinu :)
Kartais aš nustoju vytis, o tiesiog atsisėdu ir laukiu - gal horizontas arba mintys patys ateis pas mane.
Gal man pavyks juos sulaikyti ir jie apibėgę visas devynias jūras ir kalvas grįš pas mane? Sėdžiu ir kantriai laukiu. Galbūt taip man net labiau patinka.


O kartą man pavyko.
Vieną juodą dieną, kai ryškiai švietė saulė, horizontas pats atėjo ir atsisėdo šalia manęs. Mes abu jautėm, kad mums nereikia žodžių, nes tiesa pati glostė melui blakstienas. Diena tikrai buvo verta nakies. Tą dieną Jis man papasakojo, kodėl žmonės verkia, kodėl, kai jiems gera, jie šiepia dantis ir kodėl, jie vizgina uodegą, nors jos ir neturi. Jis pasakė daugiau, negu aš žinojau.