Kovo dvidešimta

Šiandien jaučiuosi tarsi labai trapi membrana – tereikia tik menko prisilietimo ir rodos pratrūksiu.
Atsistoju, užsimetu ant peties rankinę, stumtelėjusi sunkias duris tylomis pasiekiu artimiausią išėjimą iš čia. Nieko nenoriu matyti.
Lengviau atsikvepiu užsivėrus lifto durims. Stoviu tyrinėdama plieninę sieną. Nedrįstu galvoti, bet trokštu, kad šitos durys užstrigtų, niekas nepastebėtų, likčiau čia sėdėti kažkur vidury pastato, su vaizdu pro stiklinę sieną į miestą, bet atitverta, paslėpta. Įkvėpus išeinu į gatvę, ir stengiuosi kuo greičiau įsimaišyti į žmonių minią.
Eidama galvoju apie tuščią kaimo kelią per pievas, siūruojančias smilgas, šylantį orą. Eidama galėčiau verkti, juoktis, dainuoti, kalbėtis – niekas nematys ir negirdės, nesulauksiu klausimų, atsakymų, žvilgsnių. Galėčiau tiesiog parkristi iš nuovargio ir užmigti.
Įdomu, ką žmonės galvoja, matydami mano stiklines, užsigalvojusias akis.. Gal ir kojas dėlioju kažkaip ne taip?

Kartais atrodo, kad šuo mane labiau supranta nei žmogus. Žinai, sakau šuniui, bijau žmonių. Jis šokteli priekinėmis letenomis man ant kelių ir tvirtai įremia drėgną nosį man į skruostą.

Sėdu į mašiną ir pilnomis miesto gatvėmis pagaliau pasiekiu tuščią smėlio jūrą.
Lengvu kūno judesiu pritupiu ant smėlio. Visiškai viena, besikalbėdama su jūra.
Viduje švelnus drebulys, lyg siela klaidžiotų apsivilkusi pavasarinį paltuką viduržiemį. Ir tarsi geltų tūkstančiai bičių.
Priglaudžiu nebylias lūpas prie smėlio ir klausausi..
Kaip tolumoje plaukiančių laivų inkarai, stiebai, kitos paskendusios sielos ir jūra taria jo vardą. Po skiemenį, po raidę..
Ten jo pasaulis. Jo laikas. Jo erdvės. Ir kitas jo gyvenimas..
Žinau, kad jis vis dar gyvena ten. Kur paskutinį kartą matėmės..